Sunkiau nei dangus. Kurto Cobaino biografija

Arčiau nei per mylią nuo mano namų stovi pastatas, galintis priversti mane šiurpti ne prasčiau už Alfredo Hitchcocko filmą. Pilką vieno aukšto statinį juosia aukšta metalinio tinklo tvora, neįprasta apsauga šioje vidurinės klasės sumuštinių parduotuvėlių ir butų kaimynystėje. Už tvoros slepiasi trys įstaigos: kirpykla, „State Farm Insurance“ biuras ir „Stan Baker, Shooting Sports“. Būtent ten 1994 metų kovo 30 dieną Kurtas Cobainas su draugu įsigijo šratinį „Remington“ šautuvą. Vėliau savininkas papasakojo nesupratęs, kam kas nors pirktų tokį ginklą „ne per medžioklės sezoną“. Kiekvieną sykį važiuodamas pro „Stan Baker“ parduotuvę jaučiuosi tapęs ypač siaubingos avarijos liudytoju, iš dalies taip ir yra. Tai, kas nutiko po Kurto vizito ginklų parduotuvėje, kelia man didžiulį nerimą,
aš trokštu sužinoti tai, ką sužinoti žinau esant neįmanoma. Tai klausimai apie dvasingumą, pamišimo ir artisto genialumo sąsają, apie tai, kaip piktnaudžiavimas narkotikais žaloja sielą, kaip trokštama suvokti prarają tarp išorinio ir vidinio žmogaus. Šie klausimai taip skausmingai pažįstami visiems, kurių šeimas palietė priklausomybė, depresija ar savižudybė. Šeimoms, apgaubtoms tokios tamsos – taip pat ir manajai, – šis poreikis ieškoti atsakymų, kurių sužinoti neįmanoma, yra tiesiog liguistas.

Parašyti šią knygą ir pastūmėjo paslaptys, bet tam tikra prasme knyga radosi gerokai seniau, mano jaunystėje, praleistoje mažame Vašingtono miestelyje, kur išsigelbėjimą nuo aplinkybių siūlė rokenrolas – kasmėnesiniai „Columbia Records“ ir „Tape Club“ siuntiniai. Iš dalies įkvėptas tų paštu užsakomų albumų, iš ano kaimiško kraštovaizdžio išvykau į Sietlą tapti rašytoju ir žurnalo redaktoriumi. Po kelerių metų kitame valstijos gale Kurtas Cobainas per tą pat įrašų klubą patyrė panašų virsmą ir savo susidomėjimą pavertė muzikanto karjera. Mūsų keliai susikirs 1989 metais mano žurnalui rengiant pirmąjį vedamąjį straipsnį apie „Nirvana“.

„Nirvana“ mėgti buvo lengva, nes kad ir kokia didžiulė būtų jų šlovė, jie visuomet atrodė nelaimėliai. Apie Kurtą buvo galima pasakyti tą patį. Savo menininko gyvenimą jis pradėjo dviguboje gyvenamojoje priekaboje kopijuodamas Normano Rockwello iliustracijas, paskui atrado savo pasakotojo dovaną, ir ji į Kurto muziką įliejo ypatingo grožio. Prie roko muzikantų jis taip niekada ir nepritapo, bet aš branginau tai, kaip jis suderindavo paauglišką humorą su seniokišku irzlumu. Kai pamatydavai Cobainą kur nors Sietle – tos absurdiškos jo kepurės su ausinėmis buvo neįmanoma nepastebėti, – jis atrodė tikra asmenybė industrijoje, kurioje tikrų asmenybių trūko.

Rašant šią knygą humoras daug sykių atrodė vienintelis šviesulys tokiame sizifiškame darbe. „Sunkiau nei dangus“ apima ketverius tyrimų metus, 400 interviu, daugybę kimšte prikimštų dokumentų spintelių, šimtus muzikinių įrašų, galybę bemiegių naktų ir mylių mylias, nukeliautas nuo Sietlo iki Aberdyno. Tyrinėdamas nukakau – tiek emociškai, tiek fiziškai – į tas vietas, kur niekuomet nemaniau pateksiąs. Būta didžiulio pakylėjimo akimirkų – kaip anuomet, kai pirmąsyk išgirdau neišleistą „You know you’re right“ versiją, dainą, kuri, mano nuomone, yra viena iš geriausių, kokias tik parašė Kurtas. Vis dėlto kiekvieną džiaugsmingą atradimą lydėjo beveik neįtikimas sielvartas, kaip tuomet, kai rankose laikiau Kurto atsisveikinimo laiškelį ir mačiau, kad jis buvo saugomas širdies pavidalo dėžutėje šalia atsiminimui dovanotos šviesių jo plaukų sruogos.

Rašydamas „Sunkiau nei dangus“ turėjau tikslą pagerbti Kurtą Cobainą, nieko neteisti, atskleisti jo gyvenimo istoriją, papasakoti apie aną sruogą ir laiškelį. Tai padaryti galėjau tik su kilniaširdiška artimiausių Kurto draugų, jo šeimos ir grupės narių pagalba. Beveik visi, iš kurių norėjau paimti interviu, galų gale pasidalijo savo atsiminimais – išimtimi tapo tik keli asmenys, ketinantys patys parašyti savo istorijas, ir jiems linkiu geriausios kloties. Kurto gyvenimas buvo sudėtinga dėlionė, dar sudėtingesnė todėl, kad tiek daug detalių jis slėpė, tad šis dėliojimas buvo kartu ir apsėdimo padariniu, ir jo priežastimi. Retsykiais
vaizduodavausi tyrinėjąs gyvenimą šnipo, įgudusio dvigubo agento, įvaldžiusio meną būti tikram, kad nė vienas žmogus nežinos visų jo gyvenimo smulkmenų.

Viena mano draugė, pati kovojanti su priklausomybe nuo narkotikų, kartą atvėrė tokių šeimų, kaip jos, gyvenimo taisyklę – jokių šnekų. „Užaugome namuose, – pasakė ji, – kuriuose mums sakydavo: neklausinėkite, nekalbėkite ir nepasakokite. Reikėjo saugoti paslaptis, ir mane užvaldė iš tų paslapčių ir melo kilęs galingas gėdos jausmas.“ Ši knyga
skirta visiems, drįstantiems sakyti tiesą, uždavinėti skausmingus klausimus ir išsivaduoti iš praeities šešėlių.